Esmė. Dabar.

Mano gyvenimo progresas keistas. Jis – stovintis vietoje ir orientuotas į praeitį; priešingai, nei turėtų būti. Mano egzistencija susvyravo, stojo it gandras ant vienos kojos (skirtumas tas, kad gandras išstovi net nesudrebėjęs) tada, kai išvykau iš mamos – aplinkos, kurioje augau, ir savo tolimą nuo tikrovės vidinį pasaulį apipavidalinau naujo, savarankiško gyvenimo momentais: naujas miestas, naujas darbas, nauji žmonės, nauji namai. Prireikė trijų metų, kad suprasčiau, jog mane sunaikino būtent ši nauja patirtis. Dabar, apsikamšęs dvasios ir kūno kailiais, sėdžiu svetimoje žemėje, toli nuo to, kur jutau bent jau sąlyginę ramybę (nežinau, gal tai melas). Žmonės: “draugai” darbe, kitų – nebėra. Aplinka: visko netekusio vienišiaus gyvenimo erdvės etalonas. Bandau rasti klaidos tašką, atskaitos momentą ir viskas, prie ko kaskart sugrįžtu – mano neapsvarstytas pasirinkimas apsigyventi atskirtyje, – atskirties juodraštyje. Dar, rodos, visai neseniai suvokiau, kad mano gyvenime atsiradę/buvę žmonės nėra susiję su tuo, kas šiuo metu manyje vyksta. Net idealiausia sienų dažų spalva ar joks svajonių automobilis negalės nugalėti to įaugusio dusimo ir pykinimo, padabinto baime ir neviltimi, jausmo, kuomet tenka grįžti čia – į vietą, kurioje kabėjo mano kartuvės, kurioje (dar pačioje pradžioje) buvo tikėta gyvenimo sraunumu, džiaugsmu ir įvairiausių santykių puošnumu. Dabar ši vieta išmirusi. Lyg savana, nukamuota sausros, kurioje tik vienas leisgyvis liūtas dar tikisi atrasti nugaišusio zebro mėsos gabalėlių. Jokia saviitaiga, jokios “pasaulietinės” pastangos ar stebuklai nebeįgalūs man dovanoti pačią minimaliausią, išgyventi būtiną ramybę. Bet po viso to stoja klausimas: o kas, jei aš klystu? Kas, jei tai netiesa, jei tai, ką sau teigiu, yra klaidinga ir priežastis esti kažkur kitur? Apie tai net galvoti baisu. Iš visų mano savęs stebėjimų peršasi viena išvada – nebegaliu būti vienas jokia prasme. Bet kas, jei ne taip? Kas, jei stebuklui nutikus grįžčiau ten, kur buvau, iš kur kilau, kur aš pradėjau tapti žmogumi. Žmogumi pradėjau tapti čia? Galbūt, nežinau. Viskas, su kuo dabar kovoju – mano gūžta. Kasvakar grįžtu ir kovoju: kas laimės – ar aš, įveikęs beviltiškos aplinkos vaizdinius ir beprasmybės sąsajas, ar gūžta – savo netobulumo masyvumu sugebanti įspausti gaiduką ir šaudama tam vakarui skirtą švininio nevilties jausmo dozę. Šiaip turėčiau būti laimingas – niekam nepriklausau, niekas nepriklauso man, gyvenu ir kuriu savo ateitį. Taip būtų, jei aš nebūčiau šiek tiek kitoks nei visi. Ne pagyra ir ne kuklumo nebuvimas čia. Čia liūdna teisybė. Bet ir vėl – ar teisybė? Aš tik patikėjau, kad kaltas mano žingsnis, mano šuolis iš priklausomos vaikystės bei paauglystės į tolesnį kelią. Čia labai lengva paslysti. O kas, jei aš visko netenku dabar ir savo noru ir grįžtu ten, iki ten, nuo ko viskas, mano supratimu, prasidėjo? O jei ne čia priežastis, kas tuomet? Tuomet keleriopa netektis ir sąmyšis. Tuomet, rodos, teisinga manyti, kad jokia aplinka, jokia gūžta neturi tam įtakos ir kad viskas priklauso nuo to, kas yra aukščiau už materiją: draugystė, meilė, santykiai, nuraminta būtis. Bet ar yra nors vienas, ei, kuris ar kuri gali man garantuoti vienokį ar kitokį kelio pasirinkimą? Ką daryti? (tai turbūt paskutinis kartas, kai klausiu, nes toliau privalo sekti veiksmai) A.

Dar, rodos, vakar aš kvėpavau grynu oru, ravėjau žoles, vešinčias ant mano plikos galvos, gaudžiau paukščius, susisukusius lizdus mano kiauroje kišenėje. Bet ne. Ne vakar. Jau šiek tiek seniau. Taip drąsiai sakau, nes man laikas stovi. Vietoje. Norisi pritaikyti formulę, kuri išspręstų penkis nežinomuosius: ją, ją, tai, tai ir viską. p. Albertas narpliojo formules ir su daugiau nežinomųjų. Kiek žinau, kartais jam pavykdavo. Bet atrodo fantastiškai. Taigi, – formulė. Ne, per daug nežinomųjų. Man per daug. Laikas stovi. Formulė stovi. Palikta, pradėta ir palikta, lyg atšalę pietūs rytdieną šaldytuve. Sustingę, negyvi. Bet čia kalba apie šaltį, o juk viskas kaista, verda. Ji, ji, tai, tai ir viskas. O taip, čia tik mano subjektyvios klajonės ir niekas šios painiavos neišnarplios. Ir aš pats – ne. Pritrūko žodžių. Dabar sustosiu. Atidunda jo didenybė garbusis Priepuolis. Privalau tepti ginklus, – artinasi naktis.

Prie durų tarsi išganymą pajuntu tamsą ir vėją. Kiek galėdamas aš įkvepiu oro ir jaučiu, kad jis, toks šiltas ir švelnus kaip niekad, glosto man veidą. Staiga mano galvoje blyksteli mintys apie mergaites, apie žydinčias pievas, apie baltus debesis. Mano batuotos kojos neša mane pirmyn, aš einu vis greičiau, aš bėgu. Pro mane eina kareiviai, jų kalbos mane jaudina, nors aš ir nesuprantu, apie ką jie kalba. Žemė sklidina jėgų, kurios per batų padus plūsta į mane. Naktis spraga tarsi įelektrinta, dusliai dunda frontas lyg būgnų orkestras. Mano kūnas lankstus, aš jaučiu, kokie tvirti mano sąnariai, aš šnarpščiu ir prunkščiu. Naktis gyvena, aš gyvenu. Aš jaučiu alkį, didesnį negu pilvo alkis…

 

E. M. Remarkas

Tai turėjo būti novelė

Prieš tardamas tvirtai sprendimą, visad palik žodyje vietos grįžti.

Kitaip nepastebėta tikėjimo klaida gali nunešti į pražūtį.

 

 

     Stojo vidurvasaris ir jis nebežinojo kiek laiko iš tiesų buvo prabėgę nuo jo gyvenimo pradžios: tiek daug dar buvo ką suprasti, o ir šis laiko nenusakomumas buvo tik maža dalis to, ką reikėjo ištaisyti ar bent labiau pajusti.

 

     Akys jau neberaižo dangaus ir nebeverčia žvalgytis per petį, bijoti lietaus, kuris kai kam, rodos, toks baisus kaip netektis. Atėjo vakaras ir atnešė tikresnį supratimą. Lyg pogrindinio teatro uždanga, šešėlius skaidanti stipriau nei kitąkart išskaido kreivi ryto atšvaitai, nusileido eilinė ir kaskart vis labiau pažįstama, vis mažiau bestebinanti tamsos išmintis.

 

     Šianakt nebelyja mėnuliu ir žvaigždėmis, nebesninga kometomis ir meteoritais, nebespigina ir nejaudina joks Paukščių Takas ar tarpuose tarp žvaigždžių įstrigusios galaktikos. Šianakt tiesiog švelniai lyja.

 

     Jis žengia sekantį žingsnį link savęs. Numojęs ranka į buvusią dieną, patirtą buvimą, toliau stojasi ir žengia. Naujo, turinčio netobulumų tikslo vedamas, atidavęs save tam, ko juk taip norėjo, nesuklupti pasiryžta, pasiryžti gal nebijo. Jis juda pirmyn.

 

     Ar žinot kaip jis skraido, ar matet kaip jis žino, ar nesišaipėt?.. Ar nesišaipėt iš jo tikėjimo? Jo tikėjimas – tai lyg alyvų sodai, kvepiantys žydėjimo pabaigoje: taip stipriai stipriai saldžiai, o po akimirkos palieka kartumo jausmą, nes visko būna per daug sykiu.

 

     Subtiliai pokštaut galės tik nuliūdęs ir kilnus žmogus. Tik tai tas, kam ties smilkiniais įremti supratimo spaustuvai gali juoktis – juoktis iš tikrųjų, juoktis taip tikrai.

(nepabaigta)

2006 07  31

 

Du

Spengia ausyse. Daug. Garsi tyla. Tylus garsas. Ne – garsi tyla. Besikeičiantys ritmai daužo mintis. Reikia dirbtinės tylos. Labai. Ar galima nusipirkti to vaistinėje? Jei ne,- bent išsinuomoti? Juk greitai pasensiu ir tyla taps įkyrėjus. O gal priešingai? Reikia taupyti laiką. Vienam tai sekasi geriausiai. Niekada laikas neina taip lėtai, kuomet spengia. Spengia vienam. Spengia muzikos aidas. Žmogus. Civilizacija. Žvaigdės. Jos ypač. O kur galime rasti absoliučią tylą? Nors minutei. Negalima rasti. Kol sėdim ant žolės, kol rūkom, miegam ar skaitom – tol spengia. Spengia. Spengia… Negali pakęst to prakeikto sąmyšio galvos viduje? Atsikratysi jo tik tada, kai atsikratysi visiškai visko, taigi tai nelabai tikslinga. Dar miegas. Tada spengia kitaip. Šiek tiek lengviau. Mažiau suvoki, kad spengia. Kodėl spengia. Kaip. Ir vis tik visur visada ir visaip – SPENGIA…

 

2004 04 17 Glitai

Kažkas be galo keisto…

Niekšas pamatė vandens pievą: žydėjo mėlynai, o kelmas – pirmas, antras – krypo tik į kairę. Spygliuočiai badavo, o nešvankus jų skausmas vertė pūsti vėją. Niekšas trikampėj būdoj, pasikėlęs kiek aukščiau, galvojo. Apie nutrintą odą, atveriančią atvirumą: gražų skleidžia, blogą pasilieka (čia tik jis galvoja taip). Vandens pieva skęsta. Kaip niekšui sunku. Kodėl jis yra toks? Kad nežydi tris vasaras kelmas – nei pirmas, nei antras? Gal kad alksta spygliuočiai (neilgai dar tai vyksta)? Miršta nešvankus siužetas ir drama. Netoks lankstus užgimsta naujas. Niekšas tenori pamerkti kelmą (pirmą ir antrą) kaip gėlę, nes jau atgaivino, jau išrovė, jau pakūrė ugnį. Nežydės niekšo kelmas (pirmas ir antras) susisukusių spygliuočių nešvankiam skausme, net pamerktas į mėlyną vandens pievą: ten ne vanduo, o rūgštis. O ir kelmas krypo tik į kairę (pirmas ir antras)…

 

2005 05 26 1700 Pamarys

Žinovas

Subjuro kreivas ir vis tįstantis žinovo veidas,

Kurį paliko vos tik atsilankiusi piktybinė liga;

Saldi (iškart karti) liga išspjovė neturtingą drąsoje ir valioje –

Jo veidą apšmeižė sumišusiu skoniu.

O, kvailokas juk žinovas bus, jei tik tikės naiviai

Pasmerktojo reabilitacija staigia.

Ištęstas klaikenos šešėlį metantis tas pastarasis naivus grožis –

Gražiai tikėti išsiganymu kai jau atrodo amžių amžius gyvas netgi nebuvai…

 

Patiko juk iš pradžių jam pasaulis;

Taip žaidė ir tikėjo.

(Na ir kas, kad rizikuodavo dažnai)

Netikęs buvo tik jo bruožas išsigąsti… Būtent!

Ir ko jis spjaudė Supratimo broliui Liūdesiui į veidą?

Juk žinojo, kad bailys! 

 

Pašėlo piktas Supratimas, užkrėtęs paprastą pilietį žinovu!

Suėdė pusę smegenų ir patarė bijoti visokių teisybių:

   – Avangardo kiaule, nesiliesk prie tos žarijos, kurią praryt šlykšties!

Koktu man nuo tokių, kurie nebijo kol nemato, o pamatę nebemoka pasitart. Gesink tą aistrą išsiskirti iš kitų – bespalvių, nebekramsnok pasaulio, nes tik aš – pati sunkiausioji liga, turiu tiek galių, kad sužymėčiau psichus, bent kiek vertus manęs! Aš – išpuikęs dalykas. Aš – ne bet kam. Šlykščiausia iš visų – manyt, kad aš – tai mano broliai. O! Tai taip dažna, kaip ir mus visus paneigt!..

 

Taip liga Supratimas, išspjovusi žinovą, mokė jį.

Mokė tiesų apie save ir savo kvailius brolius.

Jo veidą apšmeižė sumišusiu skoniu…

 

Supratimo broliai neturėjo savo nuomonės ir idėjų.

Neteisingos racionaliosios plaštakės!

 

2005 02 04  1900

Pasufleravimas

Skindamasis kelią į kažkur, jis paliko nekvapnų pėdsaką praėjusių dienų stalo kalendoriaus parudavusiose skiautėse. Puslapiūkščiai sumišę ir nusivylę, nes prarado savo tikrąją misiją ir paskirtį – dabar jie tik negrįžtamo, sunkaus kaip betoninis miestas priverstinio pasirinkimo liudininkai. Jis iškeliavo be kojų. Stovi vietoje ir grėsmingai lėkdamas gylyn, skuba naujų erdvių link. Jis nejuda, bet judina viską aplinkui. Keičia. Atrado lengvą būdą kaip tai padaryti – pakeisti žmones, daiktus, reiškinius. Ironiška tai ar ne, bet tai – pats liudniausias dalykas, koks tik jam yra nutikęs. Supranta, kad niekada – iki pat tos akimirkos, kuomet jau nebegalės keisti, ir galiausiai mirs džiaugsmas, nesugebės atsikratyti šių galių (kaip bepavadintum). Štai liūdesys. Kokio supratimo ir kaitos jis dar pareikalaus? Jau nėra kur kristi. Ar kilti. Jokio skirtumo. Belieka suktis, keisti ir keistis su viskuo. O pasirinkti šio kelio niekas nevertė, tik, geriausiu atveju, pasufleravo. Sudirgęs elementas ir toliau kamuos kalendoriaus raštą, bijodamas nuplėšti ir išmesti savo apgavystę ir paskutinę viltį. Kiekviena diena miršta sausio pirmąją.

 

2005 04 28  2000